580-asis Drezdeno kalėdinis turgus

Ryškios šviesos, karšto vyno kvapas ir kalėdinė muzika vėl susitiko Drezdeno miesto centre lapkričio 27 dieną. Tokiu būdu jau 580-ąjį kartą atsidarė seniausias Vokietijoje kalėdinis turgus. Būtent čia - neoficialioje šalies Kalėdų sostinėje, šventinė šio laikotarpio nuotaika juntama stipriausiai.

Atidarymo ceremonija tradiciškai prasidėjo ekumeninėmis pamaldomis Drezdeno Kryžiaus bažnyčioje, dalyvaujant apie 3000 žmonių. Dėmesio centre - žymusis Drezdeno kryžiaus choras, be kurio kalėdinių giesmių giedojimo šis renginys neįsivaizduojamas.

Advento laikotarpis prasdėjo. Sklindant kalnakasių orkestro atliekamos muzikos garsams iš bažnyčios išeina Šviesos angelo ir Kalnakasio vedama procesija. Jos pasirodymas Senojo turgaus aikštėje tradiciškai reiškia Kalėdinio turgaus atidarymą.

Kaip ir kasmet, atidarymo ceremonijos pabaigoje aikštėn įnešamas Drezdeno Kalėdinis pyragas, iškeptas pagal senovinį receptą. Šiemet jis buvo 2014 mm ilgio. Jį supjausčiusi miesto merė Helma Orosz ir paskelbė šventinio renginio pradžią.

Pirmąjį advento šeštadienį - tradicinė Slyvinio žmogiuko šventė. Šis Kalėdinio turgaus talismanas - nežinomo autoriaus sukurta kaminkrėčio figūrėlė padaryta iš sumautų ant pagaliuko apkeptų slyvų žinoma nuo 1801 metų.

Per imbierinių meduolių šventę, kuri vyksta pirmąjį Advento sekmadienį karūnuojama Meduolių princesė. Ji išrenkama iš mergaičių 6-10 metų, aktyviai pasireiškiančių kokioje nors meninėje veikloje: šokiuose, dainavime, tapyboje ir pan. Be karūnos, ji gauna 365 meduolius - visiems savo kadencijos metams.

Per pastaruosius 21 metus pagrindinis antrojo Advento šeštadienio akcentas - Kalėdinio pyrago šventė. Jos kulminacija - procesija, arklių kinkiniu vežanti milžinišką kalėdinį razinų pyragą. Spalvinga eisena su daugiau nei 500 dalyvių sukuria unikalią šventinę atmosferą.

Trečiojo Advento penktadienio vakarą kalėdinis šurmulys tęsiasi iki 23 valandos. Nuo 20 val. įsigalioja žvaigždžių valandos. Prekybininkai tuomet sumažina kainas, o įvairūs muzikiniai pasirodymai pritraukia tą Advento naktį į miesto centrą daug žmonių.

Kaip ir kiekvienais metais, trečiasis Advento šeštadienis - Kalėdinės piramidės šventė. Aukščiausia pasaulyje, daugiau nei 14 metrų aukščio šešių pakopų Rūdinių kalnų Kalėdinė piramidė - pagrindinis tos dienos Kalėdinio turgaus eksponatas. Ji švenčiama nuo 1999 m.

Na o trečiajį Advento savaitgalį užbaigia Žvakių arkos šventė. Pačioje arkoje sustatytos Rūdinių kalnų regiono amatininkų pagamintos medinės figūrėlės vaizduoja to krašto gyventojų tradicijas ir papročius.
Aplink arką taip pat gausu įdomių įvykių. Čia pasakojami įvarūs to krašto padavimai ir istorijos, dainuojamos dainos ir šokami šokiai.

Ketvirtojo Advento penktadienio programa tarptautinė. Tądien vienas iš susigiminiavusių su Drezdenu miestų prezentuoja savo Kalėdų šventimo tradicijas. Šiemet tai padarė Toskanos sostinė - Kalėdiniai sveikinimai iš Florencijos.

Na o šeštadienį surengta labdaringa akcija su šūkiu "Nuo Kalėdų eglės Kalėdų eglutėms". Tądien žymūs žmonės puošia mažas eglutes  ligoninėse, vaikų namuose ar socialinės įstaigose. Nuotraukoje: Eglutę puošia Benjaminas Kirstenas ( DNN).

Galiausiai, paskutinį Advento sekmadienį - Kryžiaus bažnyčios diena. Kadangi ši bažnyčia stovi šalia Senojo turgaus aikštės, tai per daugelį metų taip susiklostė, kad ji tapo neatsiejama Kalėdinių švenčių Drezdeno senamiestyje dalimi. Tąvakar joje giedamos Kalėdinės giesmės. Ir žinoma dalyvaujant garsiajam Drezdeno Kryžiaus chorui.

 

Tautų mūšio paminklas Leipcige

Nuotrauka: Panoramio.com

Tautų mūšio paminklas Leipcigo pietryčiuose buvo pastatytas didžiajam mūšiui, vykusiam šioje vietoje 1813 m. spalio 16-19 dienomis, atminti. Esantis 91 metrų aukščio jis yra vienas iš didžiausių paminklų Europoje ir savo išskirtiniu siluetuyra vienas iš labiausiai atpažįstamų orientyrų Leipcige. 

Įveikus 364 laiptų pakopas, nuo viršutinės apžvalgos aikštelės, galima mėgautis neįtikėtina Leipcigo ir jo apylinkių panorama. Daugiau nei 4 hektarus užimantis paminklinis kompleksas, kurio statyba vyko net 15 metų, su integruotu forumu, įspūdingai apžvelgia Tautų mūšio įvykius.

Paminklo pagrindą virš įėjimo puošia 19 metrų aukščio ir 30 metrų pločio reljefas, kurio centre didžiulė Arkangelo Mykolo, vokiečių kareivių globėjo, skulptūra. Ją sukūrė skulptorius Christianas Behrensas. Virš jos yra užrašas "GOTT MIT UNS" ("DIEVAS SU MUMIS").

Viduje - apvalios formos Šlovės salė, kuri suteikia simbolinį kapą daugiau nei 120.000 mūšio aukų. Jos viduryje bronzinė plokštė, visada papuošta gyvų gėliu vainiku. Aplink salę stovi aštuonios poros akmeninių karių. Kiek aukščiau - keturios 9,5 metrų aukščio statulos, 

kaip garbės sargyboje, simbolizuojančios vokiečių tautos dvasines vertybes (Drasą, tikėjimo stiprybę, tautos galią ir pasiaukojimą) išlaisvinimo kare.
Šlovės salės kupolo formos lubose vaizduojami 324 natūralaus dydžio raitieji kariai.



Svarbiausi paminklo istorijos faktai: 

Paminklo kertinis akmuo buvo padėtas 1898 m. spalio 18 dieną. Vyriausiasis šios šventinės ceremonijos svečias buvo kaizeris Vilhelmas II. Taip pat dalyvavo visi Vokietijos žemių princai ir žymiausi aristokratai, bei tūkstančiai paprastų piliečių.

Paminklo fundamentas buvo suformuotas iš betoninių blokų 23 metrų aukštyje virš gatvės lygio. Viso statinio struktūroje betonas sudaro 90%. Kupolo armatūra daugumoje padaryta iš sukniedytų plieno profilių. Matomos jo dalys padarytos iš granito porfyro iš Beuchos apylinkių.

Užpildai (žvyro) buvo gabenami specialiai padarytu lyniniu keltuvu, kuris kirto šalia esančias Pietines kapines bei gretimus laukus. Statybos darbus vykdė vieni gelžbetoninės statybos pradininkų Vokietijoje - statybos bendrovė Cementbaugeschäft Rudolf Wolle.

Po 15 metų statybos, minint Tautų mūšio prie Leipcigo šimtąsias metines, 1913 metų spalio 18 dieną, dalyvaujant tam pačiam kaizeriui Vilhelmui II, monumentas buvo iškilmingai atidarytas. Jo matmenys: tūris-1.200.000 m³, plotis-124 metrai ir svoris-300.000 tonų, sudaro didžiulį įspūdį net ir šiais laikais.

Trečiajame Reiche buvo deklaruojama, kad paminklas simbolizuoja Vokietijos žmonių  nenugalimumą, ir nacionalsocialistų valdžia šį istorinį monumentą plačiai naudojo kaip įspūdingą foną politiniams susibūrimams ir masinėms eitynėms.

Sukūrus VDR, tuometinė valdžia pradžioje planavo nugriauti paminklą, kuris jai asocijavosi su nacionalsocializmu. Bet galiausiai jis buvo taip pat panaudotas ideologijai - nuspręsta jį pavadinti Vokietijos-SSRS ginklo brolybės simboliu. Bet statinio būkle visiškai nesirūpino.

2002 metais buvo įkurtas Tautų mūšio paminklo fondas, kuris pradėjo rūpintis įvairiomis galimybėmis surinkti pinigų paminklo atnaujinimui. Monumento atnaujinimo darbai buvo pradėti 2004 metais ir vykdomi keliais etapais iki 2013 metų.

2013 metų spalio mėn. 18 dieną buvo plačiai švenčiamas įžymiojo mūšio prie Leipcigo 200 metų sukaktis. Atnaujintas paminklas vėl džiugino akį savo didybe ir naujomis spalvomis. Įspūdingiausias šventės renginys - istorinio mūšio rekonstrukcija.

 Navigacija:
 Spalio 18-osios gatvė 100 , 04277 Leipcigas
 Vaizdas iš paukščio skrydžio
 Google gatvės vaizdas




Paminklo istorija atvirukuose: 

1906 m.

 1908 m.

1911 m.

1911/12 m.

1913 m.

1916 m.

1924 m.

1935 m.

1969 m.

1973 m.

1980 m.

 

Erichas Kestneris ir Kenigsbriuko gatvė

Kenigsbriuko gatvė, ėjusi už Prahos gatvės, Pilies gatvės, Augusto tilto, Pagrindinės gatvės ir Alberto aikštės, kurios dalino miestą pusiau, prasidėjo gražiai ir ramiai. Vienoje jos pusėje stovėjo "Holako iškilmių salės" - sena užeiga su sodeliu (Nr. 10, Pastatas neišliko), kitoje -

privati Noldės mokykla "aukštesnių tėvų dukterims" (Nr. 9). Tada dar būta "aukštesnių tėvų"! "Aukštesnių tėvų dukterimis" buvo vadinamos mergaitės, kurių tėvai buvo kilmingi arba uždirbdavo krūvas pinigų. Taip jos būdavo vadinamos turbūt todėl, kad vaikščiodavo labiau už kitas užvertusios nosis.

Tame kvartale stovėjo visi trys mano vaikystės namai - šešiasdešimt šeštas, keturiasdešimt aštuntas ir trisdešimt aštuntas. Gimiau aš penktame aukšte. Keturiasdešimt aštuntame name mes gyvenome trečiame aukšte, o trisdešimt aštuntame - antrame. Artinomės prie namų su sodeliais, bet niekad jų nepasiekėme.

1899 metų vasario 23 dieną, apie ketvirtą valandą ryto, beveik po septynerių vedybinio gyvenimo metų Kenigsbriuko gatvėje Nr. 66 ji (Ida Amalija Kestner) pagimdė berniuką baltomis garbanomis. (...) Tiesa, šviesios garbanos tvėrė neilgai.

Bet aš ir šiandien tebeturiu pageltusią fotografiją iš pirmų savo gyvenimo dienų, kurioje matyti būsimas žinomų ir mėgstamų knygų autorius - su trumpais marškinėliais, ant baltojo lokio kailio, o jam ant galvos iš tikro raitosi šilkinės šviesios garbanos. O kad fotografijos negali meluoti, tai įrodymas, jog jų tikrai būta.

Buto šešiasdešimt šeštame Kenigsbriuko gatvės name, kur gyvenome penktame aukšte, jau nebepamenu. Kiekvienąsyk, kai eidavau pro tą namą, galvodavau: "Tai čia, vadinasi, tu gimei". Kartais net įeidavau vidun ir smalsiai apsidairydavau. Tačiau atsakymo nesulaukdavau. Svetimas, nepažįstamas namas. O juk mama mane, sykiu su vežimėliu, čia šimtus tūkstančius kartų tampė tai aukštyn,tai žemyn! Aš tai žinojau. Tačiau tai nieko negelbėjo. Namas taip ir liko svetimas.

Daug geriau atsimenu keturiasdešimt aštuntą namą. Jo prieangį. Palangę, ant kurios sėdėdavau ir žiūrėdavau į vidinį kiemą. Laiptų pakopas, ant kurių žaisdavau. Mat laiptai buvo mano žaidimų vieta. (...) Kai aš, šiuo momentu Miunchene, būdamas, taip sakant, pagyvenęs ponas, užmerkiu akis, pajuntu po kojomis laiptus ir kelnių dugnu kraštą laiptų, ant kurių tupėdavau, nors dabar, daugiau kaip po penkiasdešimties metų, tas dugnas visai kitas.

Juo labiau mūsų gatvė tolo nuo centro, juo daugiau ji keitėsi. Ji kirto kareivinių kvartalą. Netoli jos, ant neaukštų kalvų, stovėjo šaulių, dvejos grenadierių, 177-to pėstininkų pulko, gvardiečių raitelių, gurguolininkų ir dvejos artileristų kareivinės. O pačioje Kenigsbriuko gatvėje buvo pionierių kareivinės,

karinė kepykla, karinis kalėjimas ir arsenalas, kurio šaudmenų sandėliui vieną gražią dieną (1916.12.28) buvo lemta išlėkti į orą. "Arsenalas dega!" Tas riksmas man ir dabar aidi ausyse. Liepsnos uždengė dangų. Ugniagesiai, policija ir sanitarų karietos iš viso miesto ir apylinkių būriais lėkė liepsnų ir dūmų pusėn, o paskui juos be kvapo mano mama ir aš. Vyko karas, ir mano tėvas dirbo tenykštėse dirbtuvėse. Liepsnos plėtėsi, ir į orą lėkė vis nauji šaudmenų sandėliai ir geležinkelio sąstatai. Tą vietą apsupo. Ir mūsų nepraleido. O paskui vakare tėvas grįžo namo, visas aprūkęs dūmais, bet sveikas.

(...) Mat tada aš jau buvau po konfirmacijos ir nebemažas vaikas. Taigi, o po kurio laiko su karabinu ant peties jau ėjau sargybą pionierių kareivinėse. Be abejo, vėl Kenigsbriuko gatvėje!
 Ta gatvė ir aš buvome neiškiriami! 

Tekstas - ištraukos iš Ericho Kestnerio knygos "Kai aš buvau mažas berniukas" (orig. - "Als ich ein kleiner Junge war" (1957)).
Vertimas - Teodoras Četrauskas.