Erichas Kestneris ir Kenigsbriuko gatvė

Kenigsbriuko gatvė, ėjusi už Prahos gatvės, Pilies gatvės, Augusto tilto, Pagrindinės gatvės ir Alberto aikštės, kurios dalino miestą pusiau, prasidėjo gražiai ir ramiai. Vienoje jos pusėje stovėjo "Holako iškilmių salės" - sena užeiga su sodeliu (Nr. 10, Pastatas neišliko), kitoje -

privati Noldės mokykla "aukštesnių tėvų dukterims" (Nr. 9). Tada dar būta "aukštesnių tėvų"! "Aukštesnių tėvų dukterimis" buvo vadinamos mergaitės, kurių tėvai buvo kilmingi arba uždirbdavo krūvas pinigų. Taip jos būdavo vadinamos turbūt todėl, kad vaikščiodavo labiau už kitas užvertusios nosis.

Tame kvartale stovėjo visi trys mano vaikystės namai - šešiasdešimt šeštas, keturiasdešimt aštuntas ir trisdešimt aštuntas. Gimiau aš penktame aukšte. Keturiasdešimt aštuntame name mes gyvenome trečiame aukšte, o trisdešimt aštuntame - antrame. Artinomės prie namų su sodeliais, bet niekad jų nepasiekėme.

1899 metų vasario 23 dieną, apie ketvirtą valandą ryto, beveik po septynerių vedybinio gyvenimo metų Kenigsbriuko gatvėje Nr. 66 ji (Ida Amalija Kestner) pagimdė berniuką baltomis garbanomis. (...) Tiesa, šviesios garbanos tvėrė neilgai.

Bet aš ir šiandien tebeturiu pageltusią fotografiją iš pirmų savo gyvenimo dienų, kurioje matyti būsimas žinomų ir mėgstamų knygų autorius - su trumpais marškinėliais, ant baltojo lokio kailio, o jam ant galvos iš tikro raitosi šilkinės šviesios garbanos. O kad fotografijos negali meluoti, tai įrodymas, jog jų tikrai būta.

Buto šešiasdešimt šeštame Kenigsbriuko gatvės name, kur gyvenome penktame aukšte, jau nebepamenu. Kiekvienąsyk, kai eidavau pro tą namą, galvodavau: "Tai čia, vadinasi, tu gimei". Kartais net įeidavau vidun ir smalsiai apsidairydavau. Tačiau atsakymo nesulaukdavau. Svetimas, nepažįstamas namas. O juk mama mane, sykiu su vežimėliu, čia šimtus tūkstančius kartų tampė tai aukštyn,tai žemyn! Aš tai žinojau. Tačiau tai nieko negelbėjo. Namas taip ir liko svetimas.

Daug geriau atsimenu keturiasdešimt aštuntą namą. Jo prieangį. Palangę, ant kurios sėdėdavau ir žiūrėdavau į vidinį kiemą. Laiptų pakopas, ant kurių žaisdavau. Mat laiptai buvo mano žaidimų vieta. (...) Kai aš, šiuo momentu Miunchene, būdamas, taip sakant, pagyvenęs ponas, užmerkiu akis, pajuntu po kojomis laiptus ir kelnių dugnu kraštą laiptų, ant kurių tupėdavau, nors dabar, daugiau kaip po penkiasdešimties metų, tas dugnas visai kitas.

Juo labiau mūsų gatvė tolo nuo centro, juo daugiau ji keitėsi. Ji kirto kareivinių kvartalą. Netoli jos, ant neaukštų kalvų, stovėjo šaulių, dvejos grenadierių, 177-to pėstininkų pulko, gvardiečių raitelių, gurguolininkų ir dvejos artileristų kareivinės. O pačioje Kenigsbriuko gatvėje buvo pionierių kareivinės,

karinė kepykla, karinis kalėjimas ir arsenalas, kurio šaudmenų sandėliui vieną gražią dieną (1916.12.28) buvo lemta išlėkti į orą. "Arsenalas dega!" Tas riksmas man ir dabar aidi ausyse. Liepsnos uždengė dangų. Ugniagesiai, policija ir sanitarų karietos iš viso miesto ir apylinkių būriais lėkė liepsnų ir dūmų pusėn, o paskui juos be kvapo mano mama ir aš. Vyko karas, ir mano tėvas dirbo tenykštėse dirbtuvėse. Liepsnos plėtėsi, ir į orą lėkė vis nauji šaudmenų sandėliai ir geležinkelio sąstatai. Tą vietą apsupo. Ir mūsų nepraleido. O paskui vakare tėvas grįžo namo, visas aprūkęs dūmais, bet sveikas.

(...) Mat tada aš jau buvau po konfirmacijos ir nebemažas vaikas. Taigi, o po kurio laiko su karabinu ant peties jau ėjau sargybą pionierių kareivinėse. Be abejo, vėl Kenigsbriuko gatvėje!
 Ta gatvė ir aš buvome neiškiriami! 

Tekstas - ištraukos iš Ericho Kestnerio knygos "Kai aš buvau mažas berniukas" (orig. - "Als ich ein kleiner Junge war" (1957)).
Vertimas - Teodoras Četrauskas.