Kalėdų metas Rūdiniuose kalnuose

Tarp visų Vokietijos žemių yra vienas regionas, kur jūs kaip niekur kitur galite pajusti romantišką Advento ir Kalėdų dvasią. Didelės ir miškingos kalvos šen bei ten pakyla iki kalnų, kurių slėniuose krašto siauruoju geležinkeliu puškuoja garvežiai.

Visur gausiai prisnigę ir visas kraštovaizdis tarsi uždengtas balta antklode. Priešais namus stovi gražiai išpuoštos eglutės su šviečiančiomis girliandomis. Kiekvienas langas šviečia šventiškai. Į Kalėdines muges gyventojai eina pasipuošę tradiciniais kalnakasių kostiumais. Visur girdisi trombonų, trimitų ir būgnų muzika.

Miestų ir miestelių aikštėse sukasi Kalėdinės piramidės su žvakių formos žibintais. Visą erdvę užpildo šventinė atmosfera. Mažos medinės figūros, tokios kaip Rūkalius, iš kurio burnos veržiasi tiršti dūmai, parodo visą medinių miniatiūrų pasaulio grožį. Šitokia Kalėdinė romantika yra tik viename pasaulio regione - Rūdiniuose kalnuose.

Kasmet Advento laikotarpiu apie 100.000 žmonių čia apsilanko ir puikiai leidžia laiką lankydami Kalėdines muges, stebėdami tradicinius kalnų paradus, kurie yra ypatingas švenčių šiame regione akcentas.
Pagal seną tradiciją šiais šaltais gruodžio

vakarais prie jaukaus ir šilto židinio susirenka kaimynai kur užsiimdami tradiciniais šio krašto amatais - medžio drožyba ir nėriniais, pasakoja įvairias istorijas ir dainuoja dainas. Tie, kurie apsistoja svečių namuose, vakarais kviečiami pasakoti juokingų anekdotų savo krašto tarme.

Visame pasaulyje žinomos Kalėdinės dekoracijos kilusios iš šio regiono. Tai Kalėdų piramidė, šviečiantis lankas, Angelas, Spragtukas ir žinoma - Rūkalius. Nors dabar daug kas gaminama mašinomis, tačiau daugelis operacijų gamyklose vis dar atliekama rankomis, kas suteikia kiekvienam gaminiui tam tikrą unikalumą.

Ypatingai šio amato tradicijos puoselėjamos Zaifene. Čia palei Pagrindinę gatvę vienas po kito rikiuojasi medžio gaminių dirbtuvėlės, ir visas kaimo centras yra ištisas Kalėdinis turgus,- netgi ne Kalėdiniu laikotarpiu.

Gyvenvietės centre stovi nuostabus kūrinys - Zaifeno kalnų bažnyčia, kuri pastatyta 1779 metais pagal garsiosios Drezdeno moterų bažnyčios pavyzdį. Virš bažnyčios įėjimo yra užrašas: "Dievo šlovei ir žmonių išganymui". Ant vėjarodės yra kalnakasio figūra: tuo nurodoma kaimo kilmė.

Nuo Fichtelbergo kalno atsiveria aukščiausiai Saksonijoje esančio miesto - Obervyzentalio panorama. Tai nuožulni plynaukštė Rūdinių kalnų šiaurėje, esanti priešvėjinėje pusėje, todėl čia pastoviai kaupiasi sniego debesys. Taigi Advento ir Kalėdų (ir ne tik) sezono metu čia visuomet gausu sniego, kas daro kraštovaizdį dar nuostabesnį.

Kalėdos ir Adventas Rūdiniuose kalnuose - tai nepamirštamas metas tiems, kurie mėgsta šį metų laiką.

Elsnico/Rūdinių kalnų kalnakasybos muziejus

1986 metų liepos ketvirtą, kalnakasių dieną, Elsnice iškilmingai buvo atidarytas kalnakasybos muziejus. Šioje vietoje iki 1971 metų veikė Karlo Liebknechto vardo šachta, kuri buvo uždaryta išsekus toje vietoje anglies atsargoms. Anglis joje buvo kasama nuo 1844 metų.

Tai vienas didžiausių ir įdomiausių kalnakasybos muziejų su savo pastatais  ir kasybos įranga. Lankytojai supažindinami su Saksonijos anglių pramonės technika, kuri buvo čia naudojama. Muziejaus lauko teritorijoje eksponuojama daug technikos - garvežys DR-52,

lentpjūvė, konvejerių palaikymo bokštas ir 7m skersmens skriemulys traukos kabeliui. Pagrindiniame pastate, be nuolatinių eksponatų apie geologiją, kasybos technologiją (su originaliu Leonardo konverteriu), leidžiančią matyti Saksonijos kasyklų besikeičiančią istoriją.

Muziejus turas prasideda nuo buvusio sargų namelio, kuriame dabar įsikūrusi bilietų kasa ir suvenyrų parduotuvė, kurioje yra nedidelis, bet gerai paruoštas tipiškų suvenyrų, knygų ir mineralų asortimentas.


Nuolatinės parodos: 

Akmens anglies susidarymas.  Prieš maždaug 300 milijonų metų mūsų planeta turėjo kitokį savo veidą, nei šiandien. Akmens anglis susidarė iš augalinių liekanų, kurios buvo suslėgtos, sukietintos ir veikiamos aukštos temperatūros ir slėgio Karbono periode.

Kalnakasių geležinkelis. Nuo 1913 iki 1960 metų tarp Elsnico/Rūdinių kalnų ir Hohenšteino-Ernstalio miestų veikė antžeminė tramvajaus linija. Tai buvo svarbi transporto arterija vystant kalnakasybos ir kitas pramonės šakas regione. Per jos egzistavimo laikotarpį juo buvo pervežta 93 milijonai keleivių.

Jungiklių salė. Šioje salėje nuo 1920 metų tęsiasi šio regiono vystymosi paroda. Skyriuje "Kasybos peizažas" eksponuojamas žemės ūkio ir pramonės kraštovaizdis su eskizais, piešiniais, nuotraukomis ir tekstais.

Motoro-generatoriaus salė. Vieta, kurioje 1923 metais pastatytas įspūdingas Leonardo konverteris su dvidešimt tonų sveriančiu smagračiu. Įrenginio paskirtis kintamąją elektros srovę paversti nuolatine, kuri maitina elektrinius mechanizmus.

Lempų kambarys. Galiausiai socialiniai-istoriniai Saksonijos anglių pramonės aspektai pateikiami skyriuje "Kalnakasių istorija". Jame lankytojai pamatys kalnakasio įrankius, lempas ir darbinius rūbus.

  
Žvilgsnis į šachtą. Lempų kambarys taip pat yra susitikimo vieta, nuo kurios prasideda paskutinis muziejaus ekskursas.
Vagonėliai akmens angliai iš šachtos išvežti.

Anglies kasimo mašina.

Šachtos įrengimas.


 




Lauko teritorija. Joje įvairūs didžiuliai kalnakasybos technikos eksponatai užbaigia parodų aplankymą. Be jau minėto garvežio BR-52, konvejerių palaikymo bokšto ir skriemulio čia matome ir krovinių vagonėlius.

 Muziejaus internetinis puslapis:
 http://www.bergbaumuseum-oelsnitz.de/ 

 Adresas:
 Pflockenstraße 28, 09376 Oelsnitz/Erzgebirge 

 Ir filmukas...

 

Špitzhauzo laiptai

Špitzhauzo laiptai (vok. Spitzhaus - viršutinis namas) kylantys vynuogyno šlaitu, sujungia Hofliossnico vyno daryklą, esančią apačioje, su Bismarko bokštu, stovinčiu viršuje. Laiptai, kurių viršų vainikuoja kiauto pavidalo paviljonas, ir  istorinis Radeboilio vynuogyno peizažas, yra įtraukti į nacionalinio paveldo objektus.

Laiptų pastatymo idėja priklauso Augustui Stipriajam, o sukurti juos 1710 metais buvo pavesta tuometiniam rūmų architektui Mateusui Danieliui Piopelmanui. Deja autorius savo darbo rezultato taip ir neišvydo - įdėja buvo įgyvendinta jam jau mirus, 1747-1750 metais.

Tai buvo didžiausi barokiniai laiptai Saksonijoje. Juose yra 397 laipteliai, jų ilgis 220 metrų o į aukštį jie kyla 76 metrus. Po šimtmečio, 1845-1847 metais juos restauravo statybų meistras Karlas Moritzas Haenelis, o 1992-1993 metais jau vėl ganėtinai nušiurę laiptai buvo visiškai atstatyti naudojant smiltainį iš Postos ir Meiseno granitą.

Nuo laiptų viršaus atsiveria nuostabus vaizdas - Elbės slėnis ir jame įsikūręs Radeboilio miestas.

Nuotraukos: http://www.flickr.com/people/7sky/

 

Nuo 2005 metų laiptai turi ir savo kasmetinį renginį. Čia vyksta ekstremalaus sporto rungtis - Saksonijos Everesto laiptų maratonas. Šių varžybų dalyviai turi subėgioti laiptas aukštyn ir žemyn 100 kartų. Sumoje gaunasi 79.400 laiptelių ir 84390 metrų atstumas - dviguba maratono distancija, kurią reikia įveikti ne daugiau nei per 24 valandas.

Naktį apšviesti laiptai taip pat gražiai atrodo.
Nuotraukų autorius: rene_dresden.

Ir naktinė Radeboilio panorama.

Namas su Marija ant kampo

Nuo 1514 metų gotiška Mergelės Marijos su vaikeliu figūra ant namo Prie Turgaus 20 kampo padovanojo pavadinimą istoriniam pastatui. Jau virš 400 metų šis pavadinimas figūruoja visuose rašytiniuose šaltiniuose. Pačio pastato istorija prasideda 14 amžiuje, kai šioje vietoje buvo pastatyti Pirnos svečių namai. Vėlesniais laikais pastatas ne kartą keitė savo paskirtį - čia buvo ir monetų kalykla, ir alaus darykla ir kepykla.
Šiandien neseniai atnaujintas (2012m.) šis architektūros perlas spindi Pirnos Turgaus aikštės šiaurės rytų pusėje.

Vienas iš ženklesnių momentų namo istorijoje - 1813 metais čia, tuomet prekybininko Friedricho Gotthelfo Meißnerio namuose, savo žygio metu kelioms dienoms buvo apsistojęs Napoleonas. Šiam įvykiui pažymėti ant namo sienos pritaisyta memorialinė lenta.

Po namo rekonstrukcijos pirmame aukšte esančioje užeigoje Marijos kampas, su viduramžių skliautinėmis lubomis ir jos sienų ir lubų freskomis, kuriose didžiausias dėmesys buvo skiriamas daugeliui smulkių detalių iš šio pastato istorijos.

Vos įėjus į vidų, svečių salėje matome nuostabius viduramžių skliautus.

Atskiras monetų rūsys turbūt nuteiks romantiškai vakarienei.

Susitikimams ar šventėms skirta salė - Napoleono skliautai.

Na o pasėdėti ir išgerti šviežio alaus galima idiliškoje saulėtoje terasoje.

Deja šių metų birželio mėnesio potvynis nepasigailėjo šio namo, kaip ir viso Pirnos senamiesčio. Stipriai nukentėjo pirmas aukštas ir rūsys. Tad restauravimas ir atnaujinimas užtruks iki kitų metų vidurio.

Paminklas "Griuvėsių moteris"

Priešas Drezdeno Naujosios rotušės rytinį sparną, gražios pievelės viduryje stovi skulptoriaus Valterio Reinholdo 1952 metais sukurta griūvėsių moters skulptūra. Šis paminklas įamžina daugelio moterų, kurios valė miestą nuo griuvėsių pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, darbą. Šios moterys savo darbu padėjo pamatus barbariškai nusiaubto miesto atstatymui.

Pradžioje skulptūra buvo nulieta iš ketaus, bet vėliau - 1967/68 metais pakeista į bronzinę. 1991 metais paminklas buvo restauruotas.

 Drezdenas, Rotušės aikštė
 Google gatvės vaizdas

Paminklas karaliui Albertui Freitalyje

Po populiaraus tarp žmonių Saksonijos karaliaus Alberto mirties Sibyllenorte 1902 metų birželio 19 d., jau tų pačių metų liepos 9 d. Plaueno slėnio konservatyviosios draugijos valdančioji taryba inicijavo aukų rinkimą monumento pastatymui.

Siūlomas paminklas, viena vertus turėjo pagerbti velionį Saksonijos monarchą, kita vertus, išreikštį žmonių dėkingumą už pagalbą po 1897 metų potvynio. Paminklą nuspręsta pastatyti gerai matomoje vietoje, tad galiausiai buvo pasirinktas Feitalio Vėjo kalnas.

Paminklo statyba prasidėjo 1903 m. lapkričio mėnesį ir dėl palankaus oro vyko gan sparčiai. 1904 m. balandžio pradžioje jau buvo matomas 17 metrų  aukščio  obeliskas.Statybai buvo panaudota 500 kubinių metrų smiltainio iš karjero Kleinnaundorfe. Karaliaus Alberto memorialo iškilmingas atidarymas buvo planuojamas per antrąsias jo mirties metines - 1904 metų birželio 19 d., tačiau gegužės mėnesį staiga mirus princo Johanno Georgo žmonai Marijai Izabelai, iškilmės buvo nukeltos vėliasniam laikui.

Pagaliau 1904 m. liepos 3 d. vietinėje spaudoje buvo paskelbta kad paminklo pašventinimo apeigos įvyks rugpjūčio 18 d. Daugeliui žmonių šios iškilmės tapo visuotine švente nors atsižvelgiant į medžių tankumo ribojamą erdvę reikėjo daug kantrybės kad ten patektum.

Svečiais buvo daug aukščiausios valdžios pareigūnai, vietos pramonės ir kalnakasybos įmonių atstovai, 23 bendruomenių komitetų nariai ir 74 įvairių sluoksnių draugijų, didesnėmis ar mažesnėmis aukomis prisidėjusių prie paminklo statybos, nariai. Taip buvo išreikštas  bendruomeniškumo ir patriotizmo jausmas - vertybės, klaidingai interpretuojamos šiais laikais.
Labiausiai matomas paminklas kalno plynaukštėje daugiau nei šimtmetį sveikina gyvenimą ir darbą slėnyje.

Kažkam kadaise tai buvo gyventojų samoningumo parodymas o kažkam ir kai kas daugiau. Pirmasis pasaulinis karas ir lapkričio revoliucijos, politinės permainos, su oru susijęs nusidėvėjimas ir nepilnamečių vandalų siautėjimas paliko pėdsakus ant paminklo.

2008 metų gegužės 30 d., po metus trukusių restauravimo darbų paminklas buvo atidarytas ir naujai atidengta bronzinė plokštė su užrašu.
Restauracija buvo finansuojama didžiąja dalimi iš aukų.

 Paminklo vieta žemėlapyje:
 Vėjo kalnas , Freitalis , Vokietija

Freitalio panorama nuo paminklo apžvalgos aikštelės.