Erichas Kestneris ir Kenigsbriuko gatvė

Kenigsbriuko gatvė, ėjusi už Prahos gatvės, Pilies gatvės, Augusto tilto, Pagrindinės gatvės ir Alberto aikštės, kurios dalino miestą pusiau, prasidėjo gražiai ir ramiai. Vienoje jos pusėje stovėjo "Holako iškilmių salės" - sena užeiga su sodeliu (Nr. 10, Pastatas neišliko), kitoje -

privati Noldės mokykla "aukštesnių tėvų dukterims" (Nr. 9). Tada dar būta "aukštesnių tėvų"! "Aukštesnių tėvų dukterimis" buvo vadinamos mergaitės, kurių tėvai buvo kilmingi arba uždirbdavo krūvas pinigų. Taip jos būdavo vadinamos turbūt todėl, kad vaikščiodavo labiau už kitas užvertusios nosis.

Tame kvartale stovėjo visi trys mano vaikystės namai - šešiasdešimt šeštas, keturiasdešimt aštuntas ir trisdešimt aštuntas. Gimiau aš penktame aukšte. Keturiasdešimt aštuntame name mes gyvenome trečiame aukšte, o trisdešimt aštuntame - antrame. Artinomės prie namų su sodeliais, bet niekad jų nepasiekėme.

1899 metų vasario 23 dieną, apie ketvirtą valandą ryto, beveik po septynerių vedybinio gyvenimo metų Kenigsbriuko gatvėje Nr. 66 ji (Ida Amalija Kestner) pagimdė berniuką baltomis garbanomis. (...) Tiesa, šviesios garbanos tvėrė neilgai.

Bet aš ir šiandien tebeturiu pageltusią fotografiją iš pirmų savo gyvenimo dienų, kurioje matyti būsimas žinomų ir mėgstamų knygų autorius - su trumpais marškinėliais, ant baltojo lokio kailio, o jam ant galvos iš tikro raitosi šilkinės šviesios garbanos. O kad fotografijos negali meluoti, tai įrodymas, jog jų tikrai būta.

Buto šešiasdešimt šeštame Kenigsbriuko gatvės name, kur gyvenome penktame aukšte, jau nebepamenu. Kiekvienąsyk, kai eidavau pro tą namą, galvodavau: "Tai čia, vadinasi, tu gimei". Kartais net įeidavau vidun ir smalsiai apsidairydavau. Tačiau atsakymo nesulaukdavau. Svetimas, nepažįstamas namas. O juk mama mane, sykiu su vežimėliu, čia šimtus tūkstančius kartų tampė tai aukštyn,tai žemyn! Aš tai žinojau. Tačiau tai nieko negelbėjo. Namas taip ir liko svetimas.

Daug geriau atsimenu keturiasdešimt aštuntą namą. Jo prieangį. Palangę, ant kurios sėdėdavau ir žiūrėdavau į vidinį kiemą. Laiptų pakopas, ant kurių žaisdavau. Mat laiptai buvo mano žaidimų vieta. (...) Kai aš, šiuo momentu Miunchene, būdamas, taip sakant, pagyvenęs ponas, užmerkiu akis, pajuntu po kojomis laiptus ir kelnių dugnu kraštą laiptų, ant kurių tupėdavau, nors dabar, daugiau kaip po penkiasdešimties metų, tas dugnas visai kitas.

Juo labiau mūsų gatvė tolo nuo centro, juo daugiau ji keitėsi. Ji kirto kareivinių kvartalą. Netoli jos, ant neaukštų kalvų, stovėjo šaulių, dvejos grenadierių, 177-to pėstininkų pulko, gvardiečių raitelių, gurguolininkų ir dvejos artileristų kareivinės. O pačioje Kenigsbriuko gatvėje buvo pionierių kareivinės,

karinė kepykla, karinis kalėjimas ir arsenalas, kurio šaudmenų sandėliui vieną gražią dieną (1916.12.28) buvo lemta išlėkti į orą. "Arsenalas dega!" Tas riksmas man ir dabar aidi ausyse. Liepsnos uždengė dangų. Ugniagesiai, policija ir sanitarų karietos iš viso miesto ir apylinkių būriais lėkė liepsnų ir dūmų pusėn, o paskui juos be kvapo mano mama ir aš. Vyko karas, ir mano tėvas dirbo tenykštėse dirbtuvėse. Liepsnos plėtėsi, ir į orą lėkė vis nauji šaudmenų sandėliai ir geležinkelio sąstatai. Tą vietą apsupo. Ir mūsų nepraleido. O paskui vakare tėvas grįžo namo, visas aprūkęs dūmais, bet sveikas.

(...) Mat tada aš jau buvau po konfirmacijos ir nebemažas vaikas. Taigi, o po kurio laiko su karabinu ant peties jau ėjau sargybą pionierių kareivinėse. Be abejo, vėl Kenigsbriuko gatvėje!
 Ta gatvė ir aš buvome neiškiriami! 

Tekstas - ištraukos iš Ericho Kestnerio knygos "Kai aš buvau mažas berniukas" (orig. - "Als ich ein kleiner Junge war" (1957)).
Vertimas - Teodoras Četrauskas.

Zaifhennersdorfo Kryžiaus bažnyčia

Šios bažnyčios kertinis akmuo buvo padėtas 1796 m. liepos 5 d. Tada šis naujas pastatas buvo būtinas, nes ankstesnė bažnyčia buvo per maža ir be to buvo blogos būklės. Bažnyčią, talpinančią 2450 žmonių, suprojektavo ir pastatė Karlas Christianas Eschke. Pašventinta ji buvo 1798 m. lapkričio 11 d.

Iš pradžių bokšte buvo pakabinti trys įvairių dydžių bronziniai varpai o vėliau ir ketvirtas. Pirmojo pasaulinio karometu trys iš jų buvo konfiskuoti karo reikmėms. Buvo pasigailėta tik paties seniausio - 1777 metais Drezdene Weinholdo liejykloje išlieto 850 kg. varpo.

Vidinė bažnyčios nava yra 36 metrų ilgio, 20 metrų pločio ir 12 metrų aukščio. 1935 metais naktį iš kovo 22 į 23 d. kilęs baisus gaisras visiškai sunaikino interjerą ir stogą. Juos sekančiais metais atkūrė architektas Richardas Schiffneris.

Todėl ir dabartinis interjero dekoras datuojamas 1936 metais. Virš altoriaus dominuojantis 7 metrų aukščio medinis kryžius primena tą baisųjį gaisrą ir simbolizuoja prisikėlimą. Būtent tais metais atstačius bažnyčią jai ir suteiktas dabartinis pavadinimas. Altorius ir krikštykla buvo pagaminti iš kriauklainio. Krikštykloje ir zakristijoje yra du langų vitražai sukurti menininko iš Citau Hanso Kecho. Juose vaizduojami keturi didieji evangelistai.

Dideli vargonai pagaminti Schusterio įmonėje taip pat įrengti 1936 m. Galingas instrumentas turi 4 manualus, 71 registrą ir 5402 vamzdžius. Puiki akustika čia leidžia vystyti įvairią muzikinę veiklą. Čia koncertuoja žinomiausi Saksonijos bažnytinės muzikos chorai ir dažniausiai visos dabar esamos šventykloje 1600 vietų būna užimtos.

VDR laikais visiškai nebuvo skiriamas dėmesys tokių pastatų išsaugojimui, todėl bažnyčia ir atsidūrė atsidūrė sudėtingoje būklėje - ypač jos 57 metrų aukščio bokštas. Ir tik po politinių permainų šalyje bendruomenė sugebėjo visiškai suremontuoti pastatą. Tai įvyko 1996 metais, o dar po dviejų metų buvo atšvęstas jos 200 metų jubiliejus. Beje, vargonų palėpėje vis dar saugomas tas visas istorijos negandas pragyvenęs, 1777 metais nulietas varpas.

 http://www.kreuzkirche-seifhennersdorf.de/

 Rumburko gatvė 38 , 02782 , Zaifhennersdorfas
 Google Maps



 



 

Naujoji smuklė prie Kionigšteino tvirtovės

Kur kadaise Augustas Stiprusis vykdamas į Kionigšteino tvirtovę sustojo poilsio,- šiandien svečius sveikina viešbutis-restoranas "Naujoji smuklė". Net praėjus trims šimtmečiams jis išlieka kaip istoriškai reikšminga vieta.

"Naujoji smuklė" prie tvirtovės vartų buvo ne tik poilsio keliaujantiems bet ir nuolatinė istorinių asmenybių iš visos Europos susitikimų vieta. Joje apsistodavo princai ir karaliai su savo palydomis, čia buvo sudarinėjamos įvairios tarpvalstybinės sutartys.

Šią smuklę 1721 m. įkūrė tvirtovės komendantas Frydrichas Vilhelmas fon Kyjavas. Nuo tada čia ir pradėjo lankytis svarbios personos. Net Prancūzijos imperatorienė Marija Luizė pakeliui į Kionigšteiną 1812.06.02 buvo sustojusi poilsio.

Po Antrojo pasaulinio karo viešbutis buvo naudojamas kaip darbininkų vasarnamis. Nuo 1990 jis stovėjo nenaudojamas, kol 1997 m. pastatą nusipirko Ulrike Fritsch. Jai šis objektas ir pavydėtina jo aplinka visada patiko.

Eksterjeras, kuris turėjo derėti tvirtovės fone  buvo atstatytas kiek buvo įmanoma panašesnis į originalų, na o interjero dizainą kūrė pati šeimininkė. Ji pati pasiuvo net užuolaidas. 1998 metais viešbutis ir restoranas pagaliau buvo atidarytas.

Viešbutyje pavargusių keliautojų laukia 40 lovų, išalkę laukiami restorane. Tarp lankytojų labai populiarus ir alaus sodelis terasoje, iš kurios galima mėgautis nuostabiais apylinkės vaizdais.

Šalia įrengtas miniatiūrinis golfo laukas su 18 duobučių.

  http://www.neue-schaenke.de/

 Am Königstein 3 , 01824 , Kionigšteinas
 Google Maps
 

Drezdeno bombardavimo aukų pagerbimas Šilo kapinėse

Vasario 13-ąją keli šimtai žmonių atėjo į Drezdeno Šilo kapines pagerbti miesto bombardavimo, kuris įvyko prieš 69 metus, aukų. Tarp dalyvių taip pat buvo daug vyresnio amžiaus gyventojų, kurių kaip gyvųjų tos tragedijos liūdytojų, laikui bėgant lieka vis mažiau.

"Mes, jaunesni, privalome neleisti, kad tai, kas kažkada įvyko, išnyktų iš atminties. Šio bombardavimo aukos niekuo nekalti žmonės, patekę į šią mėsmalę dėl nacių Vokietijos primesto kitoms valstybėms karo."- sakė miesto merė Helma Orosz prieš vainikų padėjimo prie memorialo ceremoniją.

Renginyje taip pat dalyvavo Saksonijos Landtago pirmininkas Matijas Riosleris, Ministras pirmininkas Stanislavas Tillichas, JAV ir Didžiosios Britanijos konsulai, krašto parlamento bei miesto tarybos nariai.

Vainikų padėjimo ceremonija buvo dalis Drezdeno subombardavimo  1945 metų vasario 13-14 dienomis ir nusinešusio 25.000 gyvybių, metinių oficialaus minėjimo.

 https://13februar.dresden.de/

 Nuotraukos:  
 http://www.lothar-dresden-reportagen.de

Dėl visų blogybių, kurios nutinka, kalti ne tik tie, kurie jas padarė, bet ir tie, kas neužkirto tam kelio. 
                            Erichas Kestneris.

Prarasti pastatai. Šaulių kareivinės.

Šios kareivinės, pastatytos 1868-1871 metais,- pats pirmasis iš didelių karinės paskirties pastatų  Albertštato rajone. Didelę dalį statytojų sudarė   1870/71 m. prancūzų karo belaisviai, kurie buvo apgyvendinti šalia esančios Alauno aikštės barakuose.
(1890 m. vaizdas).

Panašus į pilį 4/5 aukštų pastatas turėjo visas karių buičiai reikalingas patalpas bei arklides kieme. Centrinį įėjimą puošė dvi natūralaus dydžio šaulių figūros iš smiltainio. Foje sienas puošė medalionai, vaizduojantys karinius medalius ir marmurinės plokštės su karių, kritusių  1870/71 m. kare, pavardėmis. (1909 m. vaizdas).

Kareivinėse įsikūrė iš naujo suformuotas  Karališkasis Saksonijos "Princo Georgo" šaulių pulkas Nr. 108, todėl jos ir gavo tokį pavadinimą. Taikos metu padalinį sudarė apie 1500 karių, iš kurių 18 buvo vadovaujantys karininkai.

Po Saksonijos kariuomenės išformavimo 1918 m. pastatu naudojosi įvairios karinės institucijos. 1945 m. pastatas buvo subombarduotas o 1954 m. visiškai nugriautas. Iki 1992 m. toje vietoje stovėjo ГСВГ kariuomenės ūkiniai pastatai.
 (2009 m. nuotr. - tuščia pieva).

2011/12 metais šioje vietoje buvo pastatytas modernus gyvenamųjų namų kvartalas.

Navigacija:
Kėnių gatvė (Tannenstraße) 6-28 , 01099 , Drezdenas

Trys riešutėliai pelenei. Po 40-ies metų.

Kai 1973 metais buvo sukurtas vokiečių-čekų bendros gamybos filmas pagal brolių Grimų pasaką "Trys riešutėliai pelenei", niekas net pagalvoti negalėjo, kad jis bus toks pat populiarus ir po 40-ies metų. Jį iki šiol myli ir vaikai ir suaugusieji.

Filmas buvo pradėtas rodyti Čekoslovakijos kino teatruose 1973 m. lapkričio 1 dieną, VDR 1974 m. kovą, o nuo 1974 m. gruodžio 19 dienos pamatė ir VFR žiūrovai. Ir nuo tada jis kiekvienais metais Advento ir Kalėdų sezono metu rodomas ne tik šių šalių, bet ir Šveicarijos, Austrijos bei daugelio kitų TV eteryje.

Filmo populiarumas neišblėsta dėl daugelio priežasčių. Vieniems tai yra poetiški Bohemijos miško ir neužmirštami Moritzburgo pilies (nuotrauka) vaizdai, įamžinti filme.

Kitiems tai nuostabi ir virpinanti širdį Karelo Svobodos muzika skambanti filme, žymaus dainininko Karelo Gotto (nuotrauka) dainavimas, be kurio taip pat neįsivaizduojama laiminga filmo pabaiga.

Na o pagrindinė priežastis tai turbūt du pagrindiniai filmo simboliai - Libuše Šafránková ir Pavelas Trávníčekas, kurie kartu stovėdami prieš DEFA ir Barrandov kino studijų filmavimo kameras , įkūnijo vieną gražiausių įsimylėjėlių porų pasaulyje.

Čekijoje šis filmas išrinktas kaip populiariausia ekranizuota pasaka 20 amžiuje. Šio filmo režisierius Václavas Vorlíčekas (nuotrauka) viename interviu kartą užsiminė, kad jei filmas ilgą laiką nerodomas per Čekijos televiziją tai žiūrovai pradeda piktintis ir net grasina nemokėsiantys televizijos mokesčio.

2009/2010 metų žiemos sezono metu Moritzburgo pilyje buvo surengta speciali paroda, "nukelianti" mus į tą nuostabų pelenės balių. Parodos metu buvo eksponuojami pasakos personažai su savo puošniais kostiumais ir daiktai iš filmo rekvizito.

Ji sulaukė didelio pasisekimo - per penkis mėnesius parodą aplankė 158.000 lankytojų. Tai buvo akivaizdi parodos kuratorės Margittos Hensel ir jos komandos sėkmė. Tad buvo nutarta parodą dar papildyti eksponatais iš filmo ir nuo 2011 metų lapkričio mėnesio paroda tapo nuolatine muziejaus ekspozicija.

Na o šiemet, jubiliejiniais filmo metais, šalia nuolatinės parodos, duris atveria visa triada parodų, kuri taip ir vadinasi: "Trys parodos pelenei". Tai bendras Moritzburgo pilies, Ctěnicės pilies ir Švihovo pilies (ji filme - pelenės pamotės namai) projektas.

Pelenės paliktas batelis įamžintas ant Moritzburgo pilies laiptų.