Chemnicas - Karl Marks Štatas - Chemnicas

2010 metų birželio 1 dieną Chemnicas pažymėjo dvidešimties metų sukaktį, miestui gražintas senasis jo pavadinimas.Prieš dvidešimt metų ,tarp dviejų įvykių- sienos atidarymo ir Vokietijos suvienijimo,balandžio mėnesio paskutinę savaitę vyko savotiškas referendumas,kuriame daugelis miesto gyventojų išreiškė pageidavimą,kad istorinis miesto pavadinimas būtų gražintas.


Plebiscite dalyvavo 145 527 piliečiai, iš kurių 76% balsavo už istorinio pavadinimo gražinimą.
Bet tie 37 metai miesto istorijoje paliko savo pėdsaką.

http://www.chemnitz-lebt.de/index.php/2010/04/23/chemnitz-karl-marx-stadt-und-zurueck/

SAT 1 Televizijos žinių pranešimas:

Skrydžiai oro balionu virš Saksonijos

Vienas iš geriausių būdų pamatyti visą Saksonijos grožį- tai apžvelgti jį iš viršaus.
     
       Ypač tai patogu virš Saksonijos Šveicarijos,kur daug uolų ir kitokių sunkiai praeinamų vietų.Šita paslauga tose vietose gerai išvystyta.Tai galime pamatyti žemėlapyje.          

Skraidintojų pasirinkimas gana didelis.
Taigi apie juos:

Die Ballon Crew Sachsen .Randasi jie Gersdorfe,o jų starto aikštelės išdėstytos po visą rytinę Saksonijos dalį.

Ballonfahrten Jens Ulbricht ir jų starto aikštelė Moosheime.

 Ballonfahrten Dresden
Firma randasi Gorbico rajone Drezdene ,jų start aikštelės taip pat yra visoje Saksonijoje.

Firma Sachsen Ballooning  Leipcige .Jos pagrindinės starto aikštelės:
3 x Leipcige , 2 x Halėje , po vieną Drezdene ir Pirnoje .


Ballonpilot Volkmar Weinhold  Radeboile ir jo starto aikštelės .


Ballonfahrten und Luftwerbung Olaf Groschupf  Chemnice

Ballonfahrten Chemnitz  Chemnice

Ballonfahrten HOT GmbH  Hohenšteine-Ernštalyje

Ballon-Team Muschalle  Hartenšteine

Fotoparoda "Drezdeno nuotraukos"

Nuo sausio 13 dienos iki kovo 23 dienos Drezdeno Kultūrinės rotušės  meno fojė vyksta profesionalaus fotomenininko Helmuto Šulcės (Helmut Schulze) paroda "Drezdeno nuotraukos".

Nuotraukos primena Vokietijos suvienijimo laikotarpį, daugelio vaizdų iš šios
parodos jau būtų nebeimanoma rasti.





Fotografas gimęs šiame mieste 1966 metais, fotografija susižavėjo
būdamas dešimties metų.Be pačių leidėjų pagalbos jis yra išleidęs dvi knygas - 2004 metais "Drezdeno nuotraukos", kurios dabar eksponuojamos parodoje, ir 2006 metais "Elbės smiltainio kalnyno kraštovaizdžio šviesos". Nuo 2001 metų fotografuoja kalendoriui "Laipiojimas Saksonijos uolomis ".

Kultūrinė rotušė Drezdene

Drezdeno Kultūrinė rotušė , kurioje vyksta daugelis kultūrinių renginių , 1825 metais statytame baroko stiliaus name Karaliaus gatvė 15 .
Pastate yra dvi salės. Koncertams naudojama Klaros Šumann salė , pasižyminti puikia akustika.

Paskaitoms,simpoziumams ir priėmimamas naudojama Frico Liofflerio salė .
Pirmame aukšte įrengta moderni auditorija įdealiai tinkanti mažiems renginiams - prezentacijoms,diskusijoms ir susitikimams.
Na ir aišku parodoms skirta Meno fojė . Joje reguliariai vyksta įvairios parodos, kartais netgi mažesni kameriniai koncertai,ar paskaitos.

Po rotušę galima pasižvalgyti. Čia yra Virtualus turas .

 Neatskiriama kultūrinės rotušės dalimi skaitimas ir rūsyje įsikūręs          džiazo klubas "Neue Tonne" .

Vila Augustin

Šiame name dabar įsikūręs vieno žinomiausių vokiečių rašytojo Ericho Kestnerio muziejus.Kaip nebūtų keista,rašytojas čia niekada negyveno ir pati vila jam niekad nepriklausė.Bet taip jau susiklostė,kad namas siejamas būtent su jo vardu.Kodel? Ogi todėl,jog jis,dar būdamas vaikas buvo gan dažnas svečias čia.Ir jam čia labai patikdavo.Vila priklausė jo dėdei- mamos broliui Francui Augustinui, kurio vardu vadinama iki šiol.

Štai kaip jis prisimena savo knygoje: "Jis (Francas Augustinas) nusipirko namą Antono gatvėje."Namas" ne visai tas žodis.Tai buvo trijų aukštų erdvi vila su pavėsingu sodu,daugiau panašiu į parką ir besiremiančiu galu į Alberto aikštę.Į tą Alberto aikštę,per kurią eidavau į mokyklą...                                               Toms valdoms,be didelės vilos ir mažo parko,be aukštų senų medžių,dar priklausė šiltnamis,du paviljonai ir ūkinis pastatas su arklide,vežimų pašiūre ir vežėjo butu..."                  

1999 metais ant tvoros,juosiančios šį sklypą atsirado bronzinė svajojančio berniuko skulptūra

              

Taip vengrų menininkas Matyas Varga įamžino mažajį Erichą būtent taip,kaip jis pats aprašė savo vaikystės atsiminimuose:                "Įdomiausia man būdavo tupėti ant sodo tvoros ir stebėti Alberto aikštės šurmulį.Tramvajai,važiuojantys į senamiestį,Vaisen Hiršą,Noištadto geležinkelio stotį,į Kločę ir Helerau,sustodavo tiesiai priešais mane,tarsi norėdami įtikti.Šimtai keleivių išlipdavo,įlipdavo ir persėsdavo,kad aš turėčiau į ką pasižiūrėti.Vežimai,karietos,automobiliai ir žmonės stengdavosi dėl manęs kaip įmanydami.Abu fontanai rodydavo savo sugebėjimus.Pūsdami ragą ir skambindami varpu pro šalį dardėdavo  ugniagesiai.Prakaituoti grenadieriai,dainuodami ir žengdami į koją,grįždavo iš pratybų.Iškilniai prariedėdavo grindiniu karaliaus ekipažas.

                                          Ledų pardavėjai baltomis uniformomis prie gatvės kampo siūlė už penkis ir dešimt pfenigų vaflinių ledų.Iš aludarių vežimo iškrisdavo šimto litrų statinė,ir pasižiūrėti sulėkdavo smalsuolių būrys.Alberto aikštė būdavo scena,o aš sėdėdavau jazminų ir medžiu ložėje ir negalėdavau atsižiureti.

Ericho Kestnerio muziejus randasi  

Antono gatvė 1 , 01097 , Drezdenas 

Curry & Co . Greito maisto užeiga Drezdene.

          

 Drezdeno Naujamiesčio kvartalas kartais vadinamas įvairių pasaulio virtuvių restoranų ir užeigų kvartalu.Viena iš gan išskirtinių vietų- Curry & Co užeiga.Kaip ne būtų keista,bet tai viena iš nedaugelio vietų su tipiškai vokišku meniu.

Kelių rūšių dešrelių ir daugelio padažų pasirinkimas leidžia susidaryti sau skaniausią variantą. Meniu yra čia .

Beje,pačiam yeko įsitikinti,kad ir personalas tikrai geras ir draugiškas.

           Užeiga randasi Luizos gatvėje Nr. 62
               
                  01099 Drezdenas

Erichas Kestneris. Trys mano vaikystės namai. Kionigsbriuko gatvė 38

1957 metais žymus Vokietijos rašytojas Erichas Kestneris parašė knygą apie savo vaikystę Kai buvau mažas berniukas 

Knygoje jis aprašo savo vaikystės prisiminimus ,o gatvei ,kurioje jis gimė ir augo,paskyrė visą knygos skyrių.Jis vadinasi- Kionigsbriuko gatvė ir aš.
" Trijuose mano vaikystės namuose nebuvo nei marmurinių deivių,nei nimfų,nei aukštesnių tėvų dukterų.Kuo labiau Kionigsbriuko gatvė tolo nuo Elbės ,tuo ji darėsi kasdieniškesnė ir paprastesnė.Vis rečiau pasitaikydavo prieš namus sodelių,o jei ir pastaikydavo,jie būdavo visai menkučiai... Tame kvartale stovėjo visi trys trys mano vaikystės namai - Šešiasdešimt šeštas,keturiasdešimt aštuntas ir trisdešimt aštuntas-

"Gimiau aš ketvirtame aukšte .Keturiasdešimt aštuntame name mes gyvenome antrame aukšte , o trisdešimt aštuntame - pirmame.

  

Leidomės žemyn,nes geriau sekėsi.Artinomės prie namų su sodeliais,bet niekada jų nepasiekėme."

Königsbrücker Straße 38, 01099 , Drezdenas

Erichas Kestneris. Trys mano vaikystės namai. Kionigsbriuko gatvė 48

Erichas Kestneris savo autobiografinėje knygoje rašo: "...Tame kvartale stovėjo visi trys mano vaikystės namai - šešiasdešimt šeštas, keturiasdešimt aštuntas ir trisdešimt aštuntas... Daug geriau atsimenu keturiasdešimt aštuntą namą.Jo prieangį.Palangę,ant kurios sėdėdavau ir žiūrėdavau į vidinį kiemą.Laiptų pakopas,ant kurių žaisdavau.Mat laiptai buvo mano žaidimų vieta..."

 

"Keturiasdešimt aštuntas Kionigsbriuko gatvės numeris-antras mano vaikystės namas.Kai aš,šiuo momentu Miunchene,būdamas,taip sakant,pagyvenęs ponas,užmerkiu akis,pajuntu po kojomis laiptus ant kurių tupėdavau...Kai prisimenu pilną pirkinių krepšį iš rudos odos,kurį tempdavau laiptais aukštyn,pirma pajuntu nuvargus kairę ranką,paskui dešinę.Mat iki antro aukšto laikydavau krepšį kairėje rankoje,kad neatsitrnkčiau į sieną.Paskui perimdavau jį į dešinę,o kaire įsitverdavau turėklų.Ir šit pagaliau su palengvėjimu atsidūstu,lygiai kaip tada,kai padėdavau ant žemės krepšį ir siekdavau skambučio mygtuko."
"Prisiminimų neuždarysi nei stalčiuose,nei spintose,nei galvoje.Jie gyvena mumyse.Paprastai snaudžia,bet gyvena ir kvėpuoja,ir kartais atmerkia akis."

Königsbrücker Straße 48, 01099 , Drezdenas 

Erichas Kestneris. Trys mano vaikystės namai. Kionigsbriuko gatvė 66

Erichas Kestneris savo autobiografinėje knygoje Kai buvau mažas berniukas

aprašo savo gimimą: "...Ji (mama) visada norėjo vaiko.Ir niekada neabejojo,kad gims berniukas.Ji visą gyvenimą mėgo būti teisi,todėl ir šįkart nesuklydo...
1899 metų vasario 23 dieną,apie ketvirtą valandą ryto,beveik po septynerių vedybinio gyvenimo metų Kionigsbriuko gatvėje Nr. 66 ji pagimdė berniuką baltomis garbanomis.Ir ponia Šrėder,energinga pribuvėja,pripažindama pareiškė:
-Tai bent gražus vaikas!
Tiesa,šviesios garbanos tvėrė neilgai.Bet aš ir šiandien tebeturiu pageltusią nuotrauką iš pirmų savo gyvenimo dienų,kurioje matyti būsimas žinomų ir mėgstamų knygų autorius-su trumpais marškinėliais,ant baltojo lokio kailio,o jam ant galvos iš tikro raitosi šilkinės šviesios garbanos..."
Namas,kuriame gimė žymus rašytojas,tebestovi ir dabar.Štai jis:

 

Jau daug vėliau rašytojas apie jį:

Buto šešiasdešimt šeštame Kionigsbriuko gatvės name,kur gyvenome ketvirtame aukšte,jau nebepamenu.Kiekvienąsyk,kai eidavau pro tą namą,galvodavau:"Tai čia,vadinasi,tu gimei".Kartais net įeidavau vidun ir smalsiai apsidairydavau.Svetimas,nepažįstamas namas.O juk mama mane,sykiu su vežimėliu,čia šimtus tūkstančius kartų tampė tai aukštyn,tai žemyn!Aš tai žinojau.Tačiau tai nieko negelbėjo.Namas taip ir liko svetimas.Didelis nuomojamas griozdas kaip ir tūkstantis kitų."

Königsbrücker Straße 66, 01099 , Drezdenas

Vasario 13-oji ir balta rožė

Minint Drezdeno subombardavimo 66-ąsias metines apie 17 tūkstančių žmonių sudarė gyvąją grandinę apjuosdami miesto centrą.Visi jie buvo įsisegę į atlapus baltasias rožes-tikėjimo ir vilties simbolį,kad panaši istorija daugiau nebepasikartos.
1945-ųjų metų vasario 13-osios naktį visas Drezdenas paskendo ugnyje po serijos bombardavimų, kuriuos įvykdė Didžiosios Britanijos bei JAV aviacija. Iš didžiosios daugumos miesto pastatų liko tik sienų fragmentai. Visas antskrydžio brutalumas pasireiškė tuo, kad buvo bombarduojama ne planingai naikinant strateginius objektus, priešo infrastruktūrą bei pramonę, kas lyg ir pateisinama karo sąlygomis, bet bombarduota be pasirinkimo, nesiskaitant su aukomis, visiškai nekreipiant dėmesio nei į kultūrinius, nei į civilius objektus, dargi taip, kad, pasak gyvų šios tragedijos liudininkų, lydėsi šaligatvis ir tūkstančiai žuvo ne tik nuo pačių bombų pataikymų, bet tiesiog duso ir degė gatvėse nuo nežmoniškos aplinkui tvyrančios kaitros.

Štai kaip savo knygoje šią tragediją 1957m. aprašė iš šio miesto kilęs vokiečių rašytojas Erichas Kestneris :
"...Taip.Drezdenas buvo nuostabus miestas.Galite manim tikėti.Turite tikėti!Juk nė vienas iš jūsų,nors tėvas ir kažin koks turtingas būtų,negalės,sėdęs į traukinį,nuvažiuoti ir pažiūrėti,ar aš tiesą sakau.Mat Drezdeno miesto nebėra.Jis,išskyrus menkus likučius,dingo nuo žemės paviršiaus.Antrasis pasaulinis karas nušlavė jį per vieną vienintelę naktį,vienu vieninteliu rankos mostu.Šimtmečiais buvo kuriamas jo neprilygstamas grožis.Ir poros valandų užteko,kad jis dingtų tarsi užburtas.Tai įvyko 1945 metų vasario 13 dieną..."
( Erich Kästner, "Als ich ein kleiner Junge war" ,1957)
Čia galima pažiūrėti 2011.02.13. gyvoji grandinė 
Taip pat vieno iš Drezdeno naujamiesčio metraštininkų reportažą apie gyvąją žmonių grandinę 2011.02.13. Drezdene .
Drezdeno fotometraštininkas Lotaras Lange taip pat sukūrė fotoreportažą .